Kai paskutinį kartą pabudau lovoje vienas, pro langą įsiveržė šalto vėjo gūsis ir persmelkė mane ligi kojų pirštų. Langas pilnai atsivožė, o aš taip nenorėjau rangytis iš šilto guolio ir pasilikau gulėti vėjuotame kambaryje. Prisipažinsiu, buvo šiek tiek baisu… Tas šaltis, besismelkiantis pro storą antklodę, tas nejaukiai juodas dangus ir traškančios šakos už lango mane gerokai įbaugino.

Tą naktį pirmą kartą pajutau ją taip arti savęs. Mane vargino nujautimas, kad galbūt ji kažkur ten, už šilkinės užuolaidos. Mano paslaptingoji būtybė, kuri net akimirkai neišdrįso man pasirodyti, tik tyliai tūnojo kažkur netoliese, sekė kiekvieną mano žingsnį ir šiltu kvėpavimu virpino mano kairėje tūnantį organą, kurį širdimi vadinti būtų taip banalu…

Susijaudinimo šiurpulys perėjo kūnu… Ir taip stipriai ją mylėdamas, ėmiau nekęsti už tokį jos bailumą. Taip trokšdamas pamatyti jos kūniškąjį pavidalą, plevenančioje užuolaidoje įsivaizdavau idealias moters kūno formas – standžią krūtinę išsišokusiais speneliais, siaurutį liemenį, gražiai pereinantį į šiek tiek vyriškos formos klubus ir nuostabias šlaunis. O mirktelėjęs dar kartą matydavau tik vėjyje besiblaškančią užuolaidą, kuri tokia nuvargusi tiesiog meldė uždaryti langą…

Iškėlęs koją iš lovos ir pajutęs erzinantį šaltį, rimtai ėmiau gailėtis, kad gyvenu vienas. Juk šalia nieko nėra, kas už mane galėtų uždaryti tą prakeiktą langą! Ir netgi ji, paslaptingoji mano gyvenimo meilė, nepajudino nei vieno savo nematomo piršto vardan manęs…

…Taip… Tą naktį ji buvo kur kas arčiau manęs, nei bet kada anksčiau…

Mane maloniai nustebino tas keistas vėjo manevras – įsiveržęs į kambarį šis apsuko ratą aplink mano lovą ir, gerokai supurtęs pablyškusią užuolaidą, grįžo prie lango ir su didžiuliu trenksmu bei stiklų barškesiu jį užtrenkė. Po šios malonios staigmenos, teko dar kartą nusivilti… Ant palangės ir po ja nuostabiai žėrėjo mėnesienoje atsispindinčių stiklo šukių krūvelė.

Prisivertęs atsikelti, priėjau prie žėrinčių šukių ir pamačiau jose nusivylimo ir nepasitenkinimo perkreiptą savo veidą.

Ji buvo čia… Ne už lango ar už durų, ne stalčiuje ar mano asmenybę slepiančiame spintos skyriuje. Ji stovėjo už užuolaidos ir krėtė štai tokius nejuokingus triukus.

Staiga šukėse atsispindintis atvaizdas dingo, o mano veide įsirėžė keista ironijos sumišusios su susižavėjimu šypsenėlė. Užsimerkiau ir visas atsidaviau tyliai viduje kirbančiam malonumo jausmui.

Šilkinė užuolaida lengvai plaikstėsi vėjyje ir lyg tyčia trumpais judesėliais priliesdavo mano nuogą nugarą. Taip paslaptingai ir baikščiai, atsargiai ir tyliai… Akys nevalingai užsimerkė ir mano ausyse ėmė spengti seksualumu ir aistra persisunkusi daina. Ta pati, kurią vakar visiškai nenuoširdžiai dainavau kažkokiai kvailai žemiškai būtybei. Ta naivi mergiotė tikėjo šiais žodžiais ir mano netikrais jausmais. Dabar ši daina sklido mano viduje, tiesiai iš mano kūno gelmių, iš svarbiausio gyvojo organizmo organo, kairiojoje krūtinės pusėje. Malonus šiurpulys bėgiojo kažkodėl tik kairiąja kūno puse… Nuo ausies, pamažu slinkdamas per ranką ir pasibaigdamas kojų pirštų galiukuose. O užuolaida vis drąsiau ir įžūliau perbraukdavo mano nugara.

Tai nebebuvo TIK užuolaida… Žinau… Turbūt ten įsivyniojusi į šilką stovėjo ji ir taip be galo trokšdama manęs, tačiau negalėdama sulaužyti savo įsitikinimų bei pasirodyti kūniškuoju pavidalu, ryžosi liesti mane prisidengusi užuolaida. Neatsargus žingsnis, bet tuo pačiu be galo malonus…

Neištvėriau įtampos. Troškau ją pamatyti, juk ji buvo taip arti manęs! Vakar net neįsivaizdavau, kad tai galėtų nutikti, kad ji mane lies ir aš turėsiu visiškai realų šansą pamatyti ją nebe popieriaus lape, nebe šešėlyje, svajonėje ar debesyje, o būtent čia, savo jaukiame kambarėlyje, taip juokingai ir baikščiai besislapstančią užuolaidoje.

Iš lėto atsisukau, stengdamasis nepramerkti akių – juk ji galėtų išsigąsti mano žvilgsnio ir sprukti pro langą, kuris dabar kaip tik buvo tam palankus – be stiklų. Atsisukęs prislinkau arčiau užuolaidos, kad ji galėtų pasiekti mano krūtinę. Ne iš karto, palūkėjusi ir įgijusi šiek tiek drąsos ji ir vėl trumpučiais prisilietimais mane glamonėjo. Malonumui negalintys atsispirti virpėjo mano akių vokai ir lūpų krašteliai, jos šilkinės glamonės vis užkliūdavo už mano tankiai besikilnojančios krūtinės…

Negalėjau tverti pats jos nepalietęs… Lėtai tiesiau ranką užuolaidos link, kol pajutau jos šilkinį švelnumą. Nutirpo rankos ir kojos, virpėjau lyg drugys… Ranka ėmiau vedžioti užuolaida… Pasakiškos moters figūros formos – nebūčiau net sapnavęs, kad ji tokia nepriekaištingai ideali!.. Stengdamasis jos neišgąsdinti, iš lėto pakilau nuo žemės. Ji, tokia švelnutė ir trapi, paskendo mano glėbyje ir glamonėse. Kartu (o gal tik aš vienas?..) pasiekėme malonumo viršūnę ir aš… negalėdamas nuturėti visko savyje…

Visą tą laiką nė karto nebuvau pravėręs akių, bijojau… Juk ji bet kurią akimirką galėjo pasprukti! Tačiau dabar, po visko mane užvaldė žūtbūtinis noras, galbūt net būtinybė atsimerkti ir išvysti ją… Idealios būtybės paslaptį, pasislėpusią nematomame moters kūne…

Ir, jei bent vienu mažyčiu savo smegenų vingiu būčiau pamąstęs, niekuomet nebūčiau daręs tos klaidos!.. Tiesiog apsisukęs ir pagraibomis susiradęs lovą, miegočiau iki ryto, o atsikėlęs įtikinčiau save, jog tai buvo tik pasakiškas sapnas gražia pabaiga.

Ir, žinoma, viskas buvo kitaip.

Aš atsimerkiau. Apsidairiau. Stiklas ramiai sau tūnojo lango rėmuose, kambaryje nešvilpavo jokie vėjai, o aš… Aš visiškai nuogas stovėjau prie lango ir rankose laikiau nuo karnizo nuplėštą ir suglamžytą užuolaidą! Kokią gėdą ir pasišlykštėjimą pajutau savyje…

Galiausiai atsitokėjęs, prisidengiau sumaitota užuolaida bei, negalėdamas savyje sulaikyti įniršio, kumščiu išdaužiau tą prakeiktą lango stiklą ir grįžau į lovą…

…Prakeiktas lunatikas!.. (Tą naktį pasakiau sau šiuos žodžius vietoje “Labanakt”…)

…O ją dar ne kartą sutikau baltame popieriaus lape, paslaptingame šešėlyje, svajonėje ir debesyje, už lango ir už durų, stalčiuje bei mano asmenybę slepiančiame spintos skyriuje… Ir tyliai, savo krūtinės kairėje, tikėjausi, kad tame susapnuotame tčtč-a-tčtč susitikime vis dėlto buvo bent truputėlis realybės…