Siltas vasaros vakaras. Aptriususio namo verandoje sedi bobute.Labai

jau sena. Sedi ir ziuri i besileidziancia saule. Staiga pries ja
atsiranda feja ir sako jai:
- Tu nugyvenai labai grazu gyvenima, man labai patinki, todel
noreciau ispildyti tavo tris norus. Bobute baisiausiai susinervina,
bet vistiek sugalvoja, kad nori buti labai jauna. Tik pagalvoja -
stai ir jauna mergaite. Dar pagalvoja, kad visai neblogai buti
graziai. Stai ir grazuole. Niekaip nesumasto ko ji dar nori, kol
staiga nepamato savo mylimo katino. Apsidziaugusi papraso fejos, kad
tas rainius pavirstu dailiu jaunuoliu. Feja isnyksta ir pries ja
vietoj katino stoja grazuolis. Toks grazus, toks mielas – kojos
babytei linksta. O jis is leto prieina prie jos ir svelniai snibsda

i

ausi:
- … turbut dabar gailiesi, kad mane iskastravai